Dailininkė Sigutė Ach: „Kai jaučiuosi pavargusi, atsisėdu savo vaizduotės sukurtame namelyje šalia Heidos ir senelio“
Būna knygų, kurias skaitydami mėgaujamės, tačiau antrą kartą jų skaityti nebesinori. Būna knygų, kurių rekomendacijų sugundyti jas perskaitome, tačiau rekomenduoti kitiems nesiryžtame. Visgi labiausiai džiugina knygos, neprarandančios aktualumo, net jei su jomis užaugo jau kelios kartos. Jas skaityti antrą, trečią ir penktą kartą, kaskart atrandant ką nors naujo, – vienas malonumas.
Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka skatina dalintis knygų rekomendacijomis, kurias verta skaityti antrą kartą. Savo favorite pasidalino ir leidyklos „Nieko rimto“ grožiu ir sparnais tituluojama dailininkė Sigutė Ach – tai neblėstančio aktualumo vaikų literatūros klasikos kūrinys – Johannos Spyri „Heida“.
Ši knyga skatina pažinti ir domėtis žmogaus vidiniu pasauliu, patikėti, kad energija, gerumas ir gebėjimas džiaugtis suminkština net atšiauriausių žmonių širdis, o vidinė laisvė yra svarbiau už socialinius stereotipus.
Kad pajustum knygos prasmę – reikia tyros širdies
„Atsakydama į klausimą, kokią knygą rekomenduoju skaityti daugiau nei kartą, rankose laikau naujausią Johannos Spyri knygos „Heida“ leidimą, iliustruotą tapybiškais Remigijaus Januškevičiaus darbais. Aš ir vėl ją perskaičiau. Ir vėl verkiau. Nors, atrodo, knygoje tik geri ir šviesūs dalykai, nieko liūdno lyg ir nevyksta“, – savo rekomendacija dalinasi Sigutė Ach.
Dailininkė sako supratusi, jog tam, kad pajaustum knygos prasmę ir ji paliestų, reikia būti labai tyram. „Šios knygos toks poveikis – skaitai ir nuskaidrėji, tarsi pasivaikštai kalnais. Ne veltui visas veiksmas vyksta Alpėse – Heida mažytė, Alpės didelės, saulėlydis kaip gaisras per visą dangų. Ir vėjas, ir gėlės…“
Sigutė Ach pamini, jog pirmoji knygos vieta, suvirpinusi jos širdį – senelio patiekta vakarienė Heidai, kuomet jie dar nebuvo pažįstami. „Toji vakarienė man priminė pasaulio sukūrimo sakralumą. Kai jaučiuosi pavargusi, aš dažnai atsisėdu savo vaizduotės sukurtame namelyje šalia senelio ir Heidos. Vien tik galvojant apie tai, atrodo, kaupiasi ašaros, ir norisi greičiau sulaukti, kol senelio ruošiamas sūris iškeps. Paprasti dalykai, aprašyti šioje knygoje, tampa gerumo ritualais. Aplanko jausmas, kad jei atliksi juos taip, kaip tai daro knygos herojai – širdyje gims stebuklai.“
„Heida“ – kelionė, kurią galima nukeliauti širdimi
„Mums visiems, bent jau man, reikia žodžių, sudėliotų taip jautriai ir taikliai, kad ir vėl galėčiau patikėti angelais, šviesa, kuri gydo, kad vėl galėčiau neabejodama nupiešti meškiuką, kuris, žinau, iš tikrųjų šneka, kitaip tariant – išgydyti vidinį vaiką. Visai kaip giesmės, kurias Heida skaito aklai močiutei, o ši pritaria, jog būtent taip Heidos sudėlioti žodžiai leido vėl atgimti šviesai močiutės širdyje“, – jautriais išgyvenimais skaitant knygą dalinasi dailininkė.
